Žodis eklektika yra kilęs iš graikų kalbos žodžio „eklekt”, reiškiančio parinkti. Tai reiškia – išgauti idėjas, stilius, skonius iš skirtingų šaltinių. Pasirinkimo aplinkos ir erdvės yra pačios įvairiausios. Pagrindiniai eklektikos stiliaus ypatumai yra tai, kad galima užpildyti erdvę visokiausiais, brangiais ir pigiais, ryškiaspalviais ir bespalviais daiktais bei daikčiukais. Ypač jei namų savininkams su kai kuriais iš jų atsisveikinti yra neįsivaizduojamas dalykas. Asmeninę istoriją menančios detalės, baldeliai keliauja iš kartos į kartą, atspindėdamos interjero šeimininkų charakterį, tuo būdu erdves paversdamos individualumo veidrodžiais.
Eklektikos stilius suteikia didelę veikimo laisvę, tačiau reikia sėkmingai apiplaukti sūkurius ar apeiti spąstus: netikėta stilistinė laisvė gali peraugti į chaosą, iš chaoso į netvarką. Gero dizaino principai: kelių stilių, skirtingi šviestuvai, baldai – puiku, bet tuomet tegul juos organizuoja, vienija: proporcijos, spalvos, medžiagos. Tarpusavio harmonija – Eklektikos principas „Nederantys – dera” tegul būna gidu, vedančiu nuo klasikinio stiliaus užuolaidų iki industrinės kėdės, nuo antikvarinio stalo iki egzotiškos vazos.
Maišant ir derinant skirtingus stilius, atsiranda tam tikras bendravimo su eklektika interjere būdas. Eklektiškomis detalėmis sukuriama ir palaikoma lyg ir vaizdo įtampa. Lyg ir atsiranda vaizdo elektrinė grandinė. Tai galima būtų palyginti su radio detalėmis schemoje (dabar jų turbūt nebėra, jos virto mikroschemomis). Į vieną eklektišką detalę galima būtų žiūrėti kaip į rezistorių (didina varžą elektros grandinėje), į kitą kaip į kondensatorių (kaupia elektros krūvį) į trečią vėl analogiškai.
Ir jei „normaliame”, vieno stiliaus interjere, dėmesio srovė nuosekliai teka link vieno ar kelių dėmesio fokusavimo – židinio taškų, eklektiškame interjere – rezistoriai, tranzistoriai, diodai, – sukuriami lyg srovės slenksčiai. Lyg ir balansuojama ant trumpo sujungimo ribos.
Tarp vienos interjero detalės ir kitos susikuria didelis dėmesio energijos srovės potencialas (skirtumas), susikuria lyg dėmesio srovės tarpusavio iškrovos tarp detalių: – Šviestuvas – wow… Balto stalo kojos ir ištisinis stalviršis – taip negali būti… Didžiulė, plonų šakelių šaka ant staliuko su ratukais – gyva negyva, nesuprantu…
Kuo daugiau stebint, tuo srovė teka geriau: rezistorius išsijungia ir praleidžia srovę, kondensatorius -išsijungia.. Lyg gluminantis Paradokso efektas. Rezultate – srovė prateka, palaima, grožis. Tai ne chaosas!
– Taigi tai nedera, tos metALINĖS kėdės, apvali, minkšta lova, paveikslai ant sienos. – protas sako. – Bet tai skamba. – suvirpa minties melodija.
Eklektika egzistuoja už racionalaus proto ribų. Eklektika prasideda, kai baigiasi protas.
Vanduo teka skirtingomis kryptimis ir skirtingais greičiais – valtis viena mėtoma ir plėšoma į visas puses ir kraštus. Irkluotojas beviltiškai bando susigaudyti į kurią pusę irkluoti. Po kurio laiko „irkluotojo” protas nurimsta – kuri srovė yra stipresnė, kuri kryptis pagrindinė, kuri ne tokia stipri? – kažkas yra, kažkas atsirado, idėja gimė!
