Linksmas ir spalvingas biuro interjeras, sukurtas architektės Augustina Bottinelli, AB I Arquitectos Asociados (Argentina). Ryškios raudonos spalvos potėpiai, laiptai – pianino klavišai, senas video žaidimų aparatas, linksmi pop art baldai, – ar Jūs norėtumėte dirbti linksmai, optimistiškai dekoruotame biure?
Kažkada žmonių verslas buvo medžioti kitus gyvūnus ir turbūt mūsų pro-protėvių „ofisas” buvo ar būtų papuoštas nudobtų žvėrių, gyvūnų kailiais ir kailiukais.
Erdvės daugelyje šiuolaikinių įstaigų paprastai yra vėsokos; sienose daug langų, stiklo, daug baltos spalvos. Taip pat konservatyvūs: ” – Mes žinome žaidimo taisykles, ir pagal jas žaidžiame, mums nereikia pakeitimų.. na bent jau kol kiti žmogeliukai susigaudys ir supras mūsų verslo ar „verslo” taisykles..”
Nėra labai lengva sukurti, tiksliau įsiūlyti klientui ar užsakovui optimistiškai papuoštas biuro patalpas. Optimizmas – tai užmerktos akys problemoms ir atmerktos – galimybėms. Tai nėrimas į gilią jūrą nuo aukšto skardžio, ar šuolis virš bedugnės, tikintis, su viltimi, tiksliau, netgi neigiant bedugnės egzistavimą: išlikti, išgyventi, nugalėti, pasiekti tikslą, – išnerti į jūros paviršių ar atsidurti kitame bedugnės krašte.
Vienas užsakovas kažkada suteikė visišką laisvę kūrybai savo visuomeninėse patalpose. Pastato erdvių ir plokštumų apipavidalinimo emocinis tonas ryškiai tapo aukštesniu už emocinį toną žmonių, dirbančių ar besilankančių šiose patalpose. Tai netgi nebuvo optimizmas, tai buvo – LAISVĖ! ..tačiau sekantis mano darbas nebuvo toks optimistiškas. Šiek tiek „arčiau žemės”.
Jei užsakovui, esančiam apatijoje, sukursite piktį, grubumą sukeliančias erdves, jis negalės jame egzistuoti, nes tai jam,-ai per „stipru” (tik nemanau, kad dizaineris ar architektas sutiks apatišką klientą. Apatiškas žmogus neužsakinės projekto. Jam tas pats kur ir kaip gyventi: ” – Vistiek tai neturi jokios prasmės”).
Piktam žmogui suprojektavus linksmumu bei optimizmu dvelkiančias erdves, tai gali tik dar labiau pykinti žmogų.
Taigi dar viena, galinti atsirasti, problema tarp užsakovo ir interjero dizainerio, – vidaus erdvių apipavidalinimo išraiškos formų ir kliento emocijų atitikimo problema.
Interjero emocinis tonas neatitinka užsakovo emocinio tono.
Kiekvienas žmogus pastoviai ar laikas nuo laiko yra tam tikroje emocinėje būsenoje.
Pagrindinės žmogaus emocijos nuo žemesnės kylant aukštesnės link yra: apatija, liūdesys, baimė, pyktis, priešiškumas, nuobodulys, konservatyvizmas, linksmumas, entuziazmas, estetika.
Tai būtų galima palyginti su muzikos garsais.
Emocija – tai vis kito tono garsas, kuriuo skamba žmogaus siela, dvasia ar asmenybė. Tai kaip pianino klavišai, paspaudus kuriuos pasigirsta vis kitas garsas, tik šiuo atveju Jūs išgaunate ne garsą, bet emociją. Kartais emocinius „klavišus” spaudinėja pats žmogus, kartais jais „groja” kiti žmonės, arba mielos ir džiaugsmingos ar nelabai gyvenimiškos situacijos. Vidaus erdvių apipavidalinimo priemonės, tai taip pat klavišai, kuriais galima išgauti vienus ar kitus garsus – emocijas.
Emocijas taip pat galima palyginti su temperatūra.
Žmonės vaikštinėja aukštyn-žemyn-aukštyn „apatija – estetika” emocijų skalėje kaip gyvsidabrio stulpelis juda termometro skalėje, kintant oro temperatūrai.
Vidaus erdvių papuošimo elementai turėtų būti tokioje pačioje ar laipteliu aukštesnėje emocijoje negu užsakovo nuotaikos. Dekoras turėtų atitikti kliento emocinę „temperatūrą” ar emocinį „garsą”. Klientas gerai jausis panašioje vidaus erdvių papuošimo „temperatūroje” kokioje yra jo emocinė „temperatūra” ar šiek tiek „šiltesnės” emocijos interjere. Architektas gali kilstelėti kliento nuotaikas, tuo būdu pagerindamas užsakovo gyvenimą, (galbūt tai jau mistikos ar parapsichologijos sritis), piktokam žmogui, sukurdamas nuobodoką interjerą, nuobodulio kankinamam užsakovui – linksmą interjerą, entuziastui – švarią estetiką.
Iš kitos pusės, Jūs galite suprasti problemą, kodėl bet kuris menininkas: dailininkas, fotografas, dizaineris ar architektas gali tapti piktu, nusiminusiu, apatišku, negalėdamas rasti klientų. Menininkas negali parduoti tiesiogine ar netiesiogine prasme savo darbų, nes menininko darbas neatitinka klientų emocinio tono: gal darbas per daug liūdnas, per daug linksmas ar per daug estetiškas.
Taigi, grįžtant prie vidaus erdvių apipavidalinimo, interjero dizaineris turėtų sugebėti nustatyti kliento vyraujančias nuotaikas, emocijas ir sukurti interjerą, atitinkantį užsakovo nuotaikas ir emocijas.. arba šiek tiek aukštesniame emociniame tone, jeigu atkreipti dėmesį į ateitį ir asmeninio tobulėjimo galimybę..
