Tęsiame senokai pradėtą rašyti straipsnelį „Interjero dizainas ir ekologija”. Pirmą dalį, jei neskaitėte ir įdomu, galite paskaityti čia.
Taigi galime pasakyti, kad interjero dizaineris ar interjero architektas yra labiausiai atsakingas asmuo už ekologiškų medžiagų pritaikymą ir panaudojimą tiek privačiuose, tiek visuomeniniuose interjeruose. Ar išsireiškus kiek erdviau – už ekologijos plėtrą interjero dizaino srityje. Ką ir kaip iš tiesų galime nuveikti šioje srityje?
Galime kalbėti apie kambarių, butų, namų apdailoje panaudojamas medžiagas, pagamintas iš atsinaujinančių resursų ar naudojant efektyvias, aplinkai draugiškas technologijas.
Bet norint ką nors iš tiesų nuveikti ekologijos srityje, interjero dizaineris turėtų pakeisti (kai kam gal to ir nereikia) savo paties nuomonę ar požiūrį, kad apdailos medžiagos turėtų būti ne tik estetškos, bet ir ekologiškos. Kaip atrodys kambarys, butas, namas, pritaikius ar panaudojus ekologiškas apdailos ir dekoro medžiagas? Ar „iš senų laikraščių permalta sienų danga” pakankamai estetiška? Ar sugebėsiu su „ekologiškos plastmasės kėdutėmis” išreikšti savo dizaino idėjas? Ar potencialus meno kūrinys nebus paaukotas ant ekologiškos ugnelės aukuro? Jei ekologiškos medžiagos yra brangesnės ir gal net nepagrįstai? Ar iš tiesų medžiagų gamybos procesas ekologiškas?
..Ir užsakovų požiūris. Iškyla kai kurių problemų. Kartais labai sunku įrodyti arba netgi teigti, kad plastikinis langas, nepaisant, koks kokybiškas jis būtų, yra geriau nei medinis langas arba laminuota grindų danga yra geriau nei ąžuolinis parketas. Nors iš tiesų neaišku: pagaminti medines ar plastikines duris yra ekologiškiau?
Interjero dizaineris virsta ekologiško interjero dizaineriu.
Pažvelgus kiek platesniu rakursu, turėtų pasikeisti žmogaus gyvenimo filosofija.
E.F. Schumacher 1973 m. išleistoje knygoje „Maža yra gražu”, suformulavo motyvaciją, tiksliau pasiskolino iš Budizmo, kodėl žmogui yra reikalingas ekologiškas interjero dizainas: „.. Budistas mato civilizacijos esmę, ne norų ir įgeidžių kiekio didėjime, bet žmogaus charakterio švarėjime”. Gal tai ir gera idėja. Kiek ji reali? Aplink tiek daug nuomonės formuotojų: televizija, radijas, internetas, kurie dievina vartojimo kultą. Vartojimo mados keičiasi kasdien ir vis greičiau. Reklama yra kuriama pagal įvairių produktų gamintojų užsakymus, kurie gamina, gamina, gamina … Gamintojai, reklamuotojai, vartotojai, -visi ir kiekvienas yra susijęs ar „kabo” ant šios „perku – parduodu” virvutės. Nėra taip jau lengva tapti ir būti budistu ar propaguoti ekologiškai budistines interjero dizaino idėjas tokioje aplinkoje.
Ir rinka, rinkos taisyklės. Jei saulės energijos kaina yra didesnė nei iškastinio kuro energijos kaina, tai naudoti saulės energiją tampa prabangos dalyku. Kažin ar kas nupirks mano pagamintas, tiksliau saulėje keptas nuostabaus dizaino plyteles grindims, jei jos septyniolika kartų brangesnės už analogiškas, anglimis pakūrentoje krosnelėje iškeptas plyteles. Na bet turbūt ne už kalnų tos dienos, kai saulės, vėjo ar dar kokios atsinaujinančios energijos naudojimas bus kasdienybė, ir mūsų vaikai skaitys apie savo tėvų ar senelių kartas kaip apie vandalus ar barbarus, ar kaip apie labai save gerbiančius ir išsilavinusius, tikrai ne barbarus – romėnus, kuriems išpilti pro savo langą šiukšles į gatvę, buvo normalus dalykas.
Taip pat galime kalbėti apie žalio dizaino, ekologijos idėjas, bet įdomu, kiek atrastume žmogeliukų, norinčių eiti pėsčiomis ar važiuoti dviračiu į ekologinio dizaino konferenciją Paryžiuje, Madride ar Maskvoje, iš kito, kad ir Europos krašto ar šalies? Ir kiek tokių konferencijų žaliasis interjero dizaineriukas pėstute ar dviratuku galėtų aplankyti per savo gyvenimą? O kaip dėl Niujorko?
Lėktuvai naudoja kurą, teršia aplinką. Ir jei žmonijos protai būtų sukę galvas tik dėl aplinkos taršos, žmogaus koja, nebūtų palietusi Mėnulio paviršiaus.
Ir turbūt vis dar bėgiotume, apsidangstę meškų ar stirnų kailiais ir mylėtumėmės olose ir „konstruotume” vaikučius ant žolynėlių po didžiuliais medžiais.
Nors gal tai ir nėra blogai.
(Tęsinys toliau)
