Kartais žiūrime į paveikslą, skulptūrą, pastato architektūrą ar interjerą ir jaučiame, kažkur tai netoliese „plevena” idėja, bet kaip ir negalime jos „pagauti”, jaučiame, kad kas tai slypi už spalvų, formų, plokštumų raizginio.
Kame slypi architektūros, interjero, dailės kūrinių idėjos?
Menininkai ar menui prijaučiantys žmonės daugiau ar mažiau yra iš prigimties apdovanoti savybe, intuityviai suvokti meno kūrinių idėjas. Galbūt panašiai, kaip daugelis žmonių daug nemąstydami gali suprasti, apie ką rašoma laikraščio straipsnyje.
Vienu sakiniu būtų, – reikia maksimaliai „surinkti” savo dėmesį iš visų proto užkaborių ir pašalių, sukoncentruoti į -, ir atrasti bei išvystyti idėją.
Palaipsniui galima atskleisti ir išvystyti savo sugebėjimą geriau bendrauti su savo aplinka, erdvėje esančiais materialiais objektais, medžiagomis ir jų savybėmis. Taip pat išlavinti savo sugebėjimą skaityti mintis ir idėjas, tyčia ar netyčia „paliktas” įvairiuose fiziniuose objektuose, linijose, spalvose, faktūrose ar formose.
Orientacija plokštumoje ir erdvėje
Kad žmogus galėtų ką nors suprasti:
1) jis turi turėti pakankamai protinės galios, kurią galėtų panaudoti stebėjimo rezultatams pasiekti. Pavadinkime tai dėmesio kiekiu.
2) žmogus turi turėti pakankamai protinių išteklių ar protinės erdvės taip pat. Pavadinkime tai atminties apimtimi.
3) turi norėti, ką nors suprasti. Pavadinkime tai susidomėjimo intensyvumu.
Jei žmogus turės, išvystys ir tinkamai pritaikys šias savybes, jis daugiau ar mažiau galės suvokti kokį tai procesą ar objektą. Daugelis žmonių sąmoningai ar nesąmoningai tai daro kiekvieną dieną. Tačiau suvokimas, supratimo „aštrumas” ar suvokimo kokybė priklauso nuo – kiek dėmesio, kiek atminties ar protinės erdvės ir kiek noro ar susidomėjimo žmogus turi ir gali panaudoti, kokio tai paveikslo ar kokio tai kito meno kūrinio idėjos suvokimui.
Visas tris sudedamąsias suvokimo dalis galima išlavinti ir tuo būdu žymiai padidinti savo sugebėjimus. Taigi susipažinkime ir pasipraktikuokime su kiekviena sudedamąja suvokimo savybe.
1. Dėmesio kiekis
Pagrindinė mūsų protinė jėga ar ištekliai yra dėmesys. Klausimas tik, ar mes turime pakankamai dėmesio dalelyčių, jei dėmesį pavadintume dalelytėmis, arba ar mes turime pakankamai dėmesio energijos, jei dėmesį pavadintume energija.
Įsivaizduokite žmogų dirbantį su kompiuteriu. Žmogus apsilanko vienoje interneto svetainėje, dar keleto svetainių puslapiuose, dar kitoje svetainėje, kokią nors programą dar „užsikrovė”, dar vieną.. Žmogus neuždarinėja programų ar svetainių puslapių: kompiuteris net „braška”. Beveik visa kompiuterio operacinė atmintis išnaudota (operacinė atmintis, tai kompiuterio atminties apimtis, skirta dirbti su apdorojama informacija dabartiniu momentu). Kompiuteris dirba lėčiau, ekrane gali pasirodyti žinutės, kad neužtenka operacinės atminties, ir prašoma išjungti kai kurias programas arba kompiuteris gali visai „užlūžti”.
Palyginkime tai su įsivaizduojamu proto kompiuteriu. Pvz. žmogus važiuoja automobiliu (įjungta automobilio vairavimo programa), galvoja apie vakar matytą kino filmą (vakarykštės dienos veiklos peržiūros programa); jaučia, kad darosi šaltoka (informacijos apie oro temperatūrą perdavimo programa), uždarinėja langą (oro temperatūros pažemėjimo problemos sprendimo programa), už lango mato namus, gatves (informacijos apie vaizdus aplinkoje perdavimo programa). Panašu, kad žmogus, žmogaus protas ar protinis kompiuteris vienu metu dirba su keliomis programomis. Proto kompiuterio darbas nuo tokio informacijos kiekio gal ir nesutriks, tačiau įvykus rimtesniam incidentui, proto kompiuteris gali nebesusitavarkyti su didesniu programų kiekio apdorojimu vienu metu.
Kad atlikti praktinį pratimą, mums reikalingas maksimalus įmanomas žmogaus dėmesio kiekis. Reikėtų „susirinkti” kuo daugiau potencialiai įmanomų turėti dėmesio dalelyčių. Palyginus su kompiuteriu, reikėtų apsivalyti proto kompiuterio monitorių ar ekraną, – tai yra kai kurias „programas” išjungti (sustabdyti automobilį), išeiti iš kai kurių svetainių (nebegalvoti apie vakarykštį filmą) ir t.t. Geriausia išjungti visas programas ir išeiti iš visų svetainių, paliekant „tuščią ekraną”. Kai kurios programos gali neišsijungti, gali būti „užstrigusios”. Kai kurios gali veikti, mums net nežinant apie tai, gal tik nujaučiant, kad kažkokia programa naudoja mūsų „atmintį”. Tačiau šį kartą mes nesigilinsime į kompiuterio remontą ar klaidų programose taisymą. Dirbsime su tokiu proto kompiuteriu, kokį jį turime.
1.1 pratimas. Dėmesio dalelyčių surinkimas ar „kompiuterio” ekrano valymas. Užduotį galite atlikti kambario, patalpos, ar kokios tai erdvės viduje arba lauke.
„Išmėtykite” dėmesį. Gana greitai arba palaipsniui didindami žvilgsnio „bėgiojimo” greitį, – žiūrėkite pamatant. Pažiūrite į kokį nors tašką erdvėje ir suvokiate, kad pamatėte. Jūsų dėmesio dalelytė išeina iš Jūsų, pasiekia sieną. Geriau pasirinkti aštresnius kampus, taškus linijose, esančiose Jus supančioje aplinkoje ar erdvėje. Tai gali būti baldų, šviestuvų, kambario sienų, lubų kampai. Tikslūs taškai, kokiose tai linijose ar plokštumose. Lauke – namų sienų, stogų kampai ir t.t. Automobilių formos yra kiek per apvalios, bet jeigu jūs sugebėsite nusiųsti savo dėmesį tiksliai į tam tikrą tašką ir sugrąžinti dėmesį atgal, – tiksliai suvokdami, kurioje vietoje Jūsų dėmesys buvo apsilankęs ir kad grįžo atgal, tuomet tinka. Taigi, Jūs turite jausti, kad Jūs kaip ir nutiesiate nematomą ar sąmonėje matomą liniją iš taško, iš kurios Jūs žiūrite, iš žiūrėjimo taško iki taško, kurį aplanko Jūsų dėmesys. Ir po to vėl gana greitai žvilgsnį „metate” į kitą tašką, bet neužmiršdami, kad tai kiek įmanoma sąmoningi veiksmai. Suvokiate taško – iš kurio žiūrite vietą, taškų, – kuriuose apsilanko Jūsų dėmesys vietas; nematomas linijas tarp jų, dėmesio energijos ar dalelyčių judėjimo trajektorijų linijas. Šis dėmesio blaškymas turėtų išvalyti Jūsų kompiuterio ekraną. Jūsų vakarykštės dienos ar rytdienos mintys turėtų kaip ir „išsijungti”.
Jei kokios tai mintys „neišsijungia”, pvz. užmiršau uždaryti langą virtuvėje, eikite ir uždarykite; vakarykštis kivirčas su draugu,-e vis dar mintyse, paskambinkite, pasikalbėkite – daugiau ar mažiau sutvarkykite problemą.
Užduoties atlikimo metu, Jus gali aplankyti įvairios nuotaikos. Galite pradėti žiovauti. Žiovavimas, – tai ženklas, kad Jūs įsisavinate dėmesio dalelytes, kurios „miegojo” ar iš vis senokai nebuvo naudojamos. „Eikite” žiovavimo linkme.
Pratimo metu, Jūs galite jaustis mieguistai, bet turėtumėte tęsti iki jausitės žvaliai, linksmai. Taip pat turėtumėte aiškiau jausti ir matyti aplinkoje esančius daiktus, daiktų formas, spalvas. Taip pat gali atsirasti kokia tai nauja idėja, mintis.
Kartokite pratimą bet kada ir bet kur. Ypač kai jaučiatės šiek tiek mieguisti, apsnūdę ar išsiblaškę. Mėtykite savo dėmesio dalelytes ir surinkite jas su „kelionės rezultatais” atgal: parduotuvėje, kol stovite ir laukiate eilėje; gatvėje, eidami į darbą ar atsibudę lovoje ryte.
Tai turėtų tapti Jums kasdienine rutina, kaip mankšta ar rytinis prausimasis. Galėtume tai pavadinti, – dėmesio pažadinimu.
Parašykite, kaip sekasi atlikti pratimą. Taip pat iškilus kitiems, su užduotimi susijusiems klausimams.
Suvokite informaciją, praktikuokitės ir juokitės.
Kitame straipsnelyje skaitykite apie atminties apimties ir susidomėjimo intensyvumo padidinimą.