„Nuo interjero tuštybės iki tolerancijos ir supratimo” 1 dalyje rašėme apie interjerą, kaip statuso visuomenėje, vieną iš išraiškos formų. Šioje dalyje į interjerą pažvelkime kiek kitu rakursu.
Interjerai – tai laike sustingusios, gyvenimo teatro dekoracijos.
Jeigu labai kritiškai pažiūrėti, ypatingai kritiškai ir ypač žvelgiant iš anksčiau rašyto straipsnio Svetainės interjerai dekoruotos tuštumos.. perspektyvos – tai kiekvienas interjeras, kiekviena skulptūra ar paveikslas, kiekvienas architektūrinis statinys ar objektas yra tuštybė. Bet kuris stilius – minimalizmas, postmodernizmas, dekonstruktyvizmas, futurizmas yra tuštybė. Tuščių, beprasmių pastangų realizacija. Kodėl?
Kaip Jūs žiūrėtumėte į aktorių, kuris taip įsijaustų į savo rolę, kad spaktakliui pasibaigus, ir toliau būtų, kokiu tai artojėliu ar paskenduole? Aktorius ar aktorė niekaip negalėtų grįžti į dabartinį laiką ir savo visa esybe liktų spektaklio rolėje. Užmirštų, kad ji, jis tik vaidino..
Fizinė ar materiali visata ir yra tas teatras, kuriame vaidinami spektakliai. Vieni vaidina tragedijose, antri komedijose, treti gyvenimiškuose spaktakliuose ar koviniuose filmuose. Vieni iš mūsų yra tragiški, kiti komiški herojai. Interjerai, architektūra tai gyvenimo teatrų, filmų, cirkų arenos.
Kuriama iliuzija, kad kažkas tai egzistuoja, egzistuos. Bet pažvelgus į materialią visatą, pasipuošusią spalvomis, medžiagų paviršiais, įvairiausiomis formomis iš Aukštesnės realybės taško ar dvasinės būties – nebūties, taško – ne taško, — tai neturi jokios prasmės. Bet kuri veikla yra iliuzija, regimybė. Aš interjero dizaineris, aš architektas, aš turių puikų namą, naujas svetainės komplektas namuose, – visa tai yra tik miražas dykumoje. l l i u z i j a – erdvėje ir laike. Kuriamas namo interjeras, įsigyjamas puikaus dizaino baldas – tai tik pabrėžtinis, kokių tai paveiksliukų, vaizdų sureikšminimas laike ir erdvėje.
Šiuo požiūriu, iš šios realybės-nerealybės, Tao-ne-Tao, taško-ne-taško, kiek įdėmiau pažiūrėjus į bet kurį daiktą, objektą, paklausius bet kurį garsą – daiktas ar garsas, spalva ar medžiaga išnyksta, nes iš tiesų materijos medžiagiškumo nėra, yra tik „kažko tai” atspindys mūsų akyse, aidas ausyse, kvapas nosyje, skonis burnoje. Regimybė. Tai tik regimybė ar girdimybė. Materiali visata yra netikra. Jei tuo netikite ar abejojate, paprasčiausiai vakare ar naktį išjunkite visas šviesas, užtraukite ant langų užuolaidas ar žaliuzes ir pabandykite pasigrožėti savo interjeru.
Bet kol dar šviesos neišjungtos ir nepuolėte į visišką neviltį, nes straipsnelio tęsinys seka.. ir yra šioks toks gražus ir mielas problemos sprendimo būdas ar išeitis – pasigrožėkite puikiais skandinaviškais svetainių interjerais.
