Organinės architektūros namas

Namas Meksikos sostinėje, Mechike – architekto Javier Senosiain kūrybos vaisius. Namo formos asocijuojasi su sraige ar kokia tai fantastine jūrine žuvimi, plaukiojančia jūros ar vandenyno gelmėse. Organinė namo architektūra toliau vystosi, namo viduje nėra tiesių linijų, koridorių ar praėjimų. Kambariai kaip ir plūduriuoja, plaukia plastiškų formų jūroje. Langas virtuvėje, lova miegamąjame, kavos ar baro staliukas, kitos dizaino formos – liežuviukais ar žvyneliais kaip ir išauga iš banguojančių sienų plokštumų. Švieslangiai lubose kaip oro burbuliukai, burbuliuojantys ir kylantys vandenyje; medūzos formas primenanti sofa svetainės kambaryje; kaskadinė vonios įranga, – tai organinės architektūros ir interjero formos – metaforos, pateiktos dar labiau sustiprinti povandeninio gyvenimo patirtį.

Galbūt jei kažkuriuo tai architektūros vystymosi metu, jei Gaudi ir panašių architektų architektūra būtų tapusi pagrindine architektūra, o ne alternatyva, mes gyventume ne dėžutėse, bet organinių formų namuose, butuose, kambariuose. Pasižiūrėkite į savo atvaizdą veidrodyje, ar į savo rankas, pirštus: ar jie kvadratiniai? stačiakampiai? Galbūt mums nereikėtų kurti architektūros, rašyti knygų, kalbėti apie „how to get out of the box” ( en. – kaip išlįsti iš dėžutės ar „kaip išsilaisvinti iš tradicinio mąstymo”).

Galbūt mums nereikėtų išlįsti iš „dėžutės” tiesiogine ir netiesiogine prasme, jei nebūtume įlindę, ar įkišti į dėžutę, vardan „cool” architektūros, kažkieno tai estetinių ir ‘estetinių” ieškojimų.

Galbūt mums nereikėtų dekonstruktyvizmo jei nebūtume sukūrę konstruktyvizmo.

Galbūt mums nereikėtų minimalizmo, jei nebūtume sukūrę maksimalizmo.

Galbūt tai gamtos nubrėžtos kreivės, lanksčios linijos, kaip ir netyčia išreiškiančios budistinio nesipriešinimo idėją, kova su žmogaus „Ego” nubrėžta tiesia linija: „-Aš esu geresnis, nei tu”.

Galbūt tai kiaušinio kompleksas, kad jis gali kažkuo tai pranokti vištą, ar turbūt amžina idėja kas buvo pirmiau Č. Darvinas ar Jėzus Kristus.