Vasarnamis yra statinys, kuris gali būti laikomas mažu ir primityviu namu. 350mm kvadratinio pjūvio kedro tašai buvo kraunami vienas ant kito vos ne iki begalybės. Proceso pabaigoje išryškėjo prototipinė vieta, vieta iki architektūra tapo architektūra.
Dėl savo universalumo mediena, priklausomai nuo architektūrinio konteksto, panaudojama skirtingai. Ne tik konstrukciniai elementai, kaip kolonos ar sijos, pamatai, išorės ar vidaus sienos, lubos, grindys gali būti iš medžio. Daugelis namo apdailos ir dizaino elementų, pradedant durimis, langų rėmais ir baigiant laiptais ar baldais gali būti gaminami iš medienos. Matant medienos panaudojimo daugialypiškumą, galima būtų postuluoti, kad turėtų būti galima sukurti konstrukciją, kurioje kokiu tai vienu procesu, vienu medienos panaudojimo būdu būtų atspindėtas visas medienos panaudojimo daugiafunkcionalumas.Tai būtų medienos universalumo inversija, grįžimas į medžiagos „pradiškumą„. Iš šios idėjos iškilo nauja architektūra, palaikanti harmoningos ir nediferencijuotos visumos būklę, egzistuojančios iki tol, kol funkcijos ir paskirtys suskaido medžiagos vientisumą ir nekaltumą.
Trimatė namo erdvė sukurta iš 350mm kvadratinio profilio kedro blokelių, įvairiais būdais išdėstant juos erdvėje. Mediniai tąšeliai peržengia ribas to, ką mes įpaprastai vadiname „medžiu”, kaip ir ištrindami savo mediškumą ir tapdami tik medžiagos buvimu ar egzistencija. Laiptuota namuko erdvė sukuria erdvės santykinumo efektą: – Kur grindys, aš sėdžiu ant lubų ar ant sienos?
Šiame name nėra grindų, nėra sienų nėra ir lubų, bent jau tokių, kokias įprasta jas įsivaizduoti. Grindys, kaip vieta erdvėje gali virsti kėde, lubomis ar siena, žiūrint iš skirtingų perspektyvos taškų. Grindų lygiai yra reliatyvūs, ir žmonės gali interpretuoti juos, atsižvelgiant į tai, kuriame erdvės taške jie yra. Žmonės, pasklisdami trijų matmenų erdvėje, patiria naujų erdvės gylio pojūčių. Namuko erdvės nėra sudalintos, bet sukurtos gana atsitiktiniais medinių elementų deriniais. Tai vieta, panaši į miglotą kraštovaizdį. Tai rezonuoja su anksčiau minėta nediferencijuotų architektoninių elementų būkle. Tiek statybinės metodikos, tiek erdvės potyrio požiūriais, ši architektūra yra nediferencijuotų medinių elementų koegzistencija. Čia, tradicinės architektūros taisyklės nebegalioja. Čia nebėra plano, kaip tradiciškai jis yra suvokiamas. Namo erdvė „oficialiai” nesuskaidyta nei medžiagiškai, nei erdviškai. Galbūt tai yra įmanoma vėlgi dėl medienos universalumo. Mediena, būdama „švarioje formoje”, intuityviai gali būti suvokiama ir kaip termoizoliacija, ir kaip konstrukcija, ir kaip apdailos medžiaga ir kaip baldas.
Galime konstatuoti, kad vieno aukšto vasarnamis nebetelpa medinės architektūros ribose. Namelis yra pati mediena, tiesiogiai tampanti vieta žmonėms, kaip ir apeidama, ir pranokdama tradicinės architektūros koncepciją. Tai yra pirmapradė egzistencija iki architektūros atsiradimo.
Sou Fujimoto Architects, 2008
