Jeigu pasaulyje yra vietų, kuriose žmogus galėtų jaustis laisvai, įkvėpiančiai ir beribiai, tai viena iš jų, – būtent ši balkono plokštė, pakibusi virš skardžio. Ant kurios stovint, gali nevaržomai žvelgti, – kol vandenyno toliai, ištirpsta dangaus mėlynėje, gali leisti vėjui glostyti veidą, rankas, kojas ir visu kūnu maudytis pietų karštyje. Grožis, Laisvė, Įkvėpimas. Ir kodėl žmogus negali skraidyti?
Galbūt, todėl, kad gali… ir jam nereikia sparnų, erdvės ir tolių…
Ir jei yra pasaulyje miegamasis, kuriame niekada nesinorėtų užmigti, o tik gėrėtis vieną kitą besivejančiomis bangomis, tai būtent šis miegamasis, lova, langai. Kodėl žmogus turi miegoti?
Ar tai nėra panašu į mažo vaiko popietinį miegutį? Mūsų kūnai, tai lyg maži vaikai, tik panašu, kad jie taip ir „nesubręsta”. Jie turi ribas. Jie gyvena formoje. O kas gali išsilaisvinti iš formos, spalvos, linijos?
Prabangus namas buvo pastatytas 140 kilometrų į šiaurę nuo Santjago, Čilėje. Trys namo aukštai išsidėstė ant 45 laipsnių nuolydžio uolos šlaito, kurio papėdėje Cachagua paplūdimio smėlį skalauja Ramiojo vandenyno bangų purslai. Namą – erdvėje ir laisvėje, suprojektavo architektas Mathias Klotz.
Prabangus vasarnamis, sukurtas ir pritaikytas ilsėtis bei poilsiauti šeimai su vienuolika dukterų, kurių amžius svyruoja nuo 4 iki 20 metų. Galbūt tai ir tapo inspiracija šiam, laisve ir meile alsuojančiam „Vienuolikos moterų” namui.
Puikūs vaizdai į paplūdimį atsiveria, matomai, beveik iš kiekvieno kambario.
Laiptai, kuriais nusileidžiama tiesiai ant medinio paplūdimio.
Saulės šviesa tai lyg dar vienas šių namų gyventojas, o gal tikrasis šeimininkas.
Ačiū, kad lankotės ir skaitote 🙂